Kartais klientai ateina į terapiją kalbėdami apie nerimą, fizinį nuovargį, įtampą ar pasikartojančius santykių sunkumus. Klausantis susidaro įspūdis, kad nors situacija jų netenkina, kitų pasirinkimų tarsi nėra – arba jie atrodo neįmanomi.

Kūno signalai ir vidinė tvarka

Pavyzdžiui, klientas gali nuolat kelti sau aukštus reikalavimus, dirbti be atokvėpio ir siekti rezultato net tada, kai kūnas rodo rimtus nuovargio signalus ir prašo sustoti. Tačiau poilsis tampa sunkiai įmanomas – tarsi tai būtų kažkas blogo, silpno ar neteisingo. Dažnai tokia vidinė tvarka nekelia abejonių - tai atrodo sava, teisinga ar beveik „šventa“.

Kas yra introjektai?

Geštalto požiūriu ši vidinė tvarka yra introjektų veikimo – kadaise perimtų svetimų taisyklių, vertinimų ir įsitikinimų išdava, kurie dėl vaiko ribotumo suprasti situaciją adekvačiai buvo priimti nekvestionuojant. Vaikystėje tai padėjo prisitaikyti ir išlikti ryšyje. Pavyzdžiui: „Būk geras“, „Nesiginčyk“, „Nerodyk pykčio“, „Netrukdyk“, „Daug stenkis“, „Būk stiprus“.

Šios taisyklės buvo „prarytos“ nekramtytos. Tuo metu jos saugojo ryšį, padėjo išlikti ir būti priimtam. Tačiau suaugus jos dažnai veikia automatiškai. Žmogus jau gali rinktis, tačiau vidinis balsas vis dar diktuoja.

Sąmoningumo link

Terapiniame procese pamažu pradeda ryškėti, kad nuolatiniai „reikia“, „privalau“, „negaliu sustoti“ turi savo istoriją. O už šios istorijos dažnai slypi užgniaužtas skausmas, vienatvė, stiprus artumo ir pripažinimo poreikis.

Geštalto terapijoje svarbu kad klientas taptų sąmoningas apie tai, kas jam iš tiesų nepriklauso. Mokytųsi atsirinkti – kas jam naudinga, o kas jau atgyvenę ir prašosi užsibaigti. „Kramtymas“ geštaltiniame darbe reiškia kritišką patirties įsisavinimą – gebėjimą atskirti, kas mano, o kas svetima.

Pavyzdžiui, klientas sako: „Esu pavargęs, bet negaliu atsisakyti papildomo darbo.“ Tyrinėjant paaiškėja, kad jo viduje gyvena įsitikinimas: „Esu vertingas tik tada, kai stengiuosi daugiau nei kiti.“ Šis balsas skamba kaip jo paties mintis, tačiau iš tiesų tai – senas introjektas. Galbūt mamos, tėvo, mokytojos, galbūt šeimos kultūros.

Geštalto terapijoje mes neskubame šio balso „išmesti“. Pirmiausia kviečiame jį atpažinti:

  • Kieno tai balsas?
  • Kada jis atsirado?
  • Nuo ko jis saugojo?

Kai klientas pradeda skirti: „Tai ne visas aš, tai perimta taisyklė“, atsiranda erdvės pasirinkimui. Kritikas praranda absoliučią valdžią – jis tampa viena dalimi, bet nebe visa tiesa.

Už griežto balso dažnai slypi baimė būti atstumtam, nemylimam, nepakankamam. Kai šis pažeidžiamumas tampa matomas, atsiranda daugiau švelnumo sau.

Suaugęs žmogus gali rinktis. Tačiau tam reikia sustoti ir paklausti:

Ar tai tikrai mano tiesa?
Ar gyvenu pagal savo vertybes, ar pagal seniai perimtas taisykles?
Ar tai, kuo vis dar tikiu, man šiandien naudinga?

Terapijoje mokomės „kramtyti“ tai, ką kadaise prarijome kaip gryną tiesą. Ir pasilikti tik tai, kas iš tiesų yra mūsų ir palaiko gyvybę.